Norint patyčių mastą sumažinti ne vienoje mokyklos klasėje, o visoje mokykloje, yra būtina tam pasitelkti visą mokyklos bendruomenę. Nuo vieno mokytojo ir jo darbo su savo auklėjamąja klase priklauso tai, kokia emocinė atmosfera bus toje klasėje ir kiek tos klasės vaikams seksis bendrauti be patyčių. Tačiau nuo to nepriklauso visos mokyklos atmosfera ir tai, kiek patyčios yra paplitusios visoje mokykloje. Taigi norint, kad pokytis vyktų ne tik vienoje klasėje, bet ir visoje mokykloje, yra būtina vykdyti tam tikras prevencines veiklas, apimančias ir įtraukiančias visas mokyklos bendruomenės grupes.
Veiklos, vykdomos visos mokyklos lygiu, turėtų būti nukreiptos į:
- aiškaus mokyklos požiūrio į patyčias sukūrimą;
- mokyklos bendruomenės informavimą apie patyčias, apie mokyklos veiklas, skirtas patyčių mastui mažinti ir visų bendruomenės narių galimybes prisidėti prie patyčių mažinimo;
- visos mokyklos bendruomenės narių skatinimą nebūti abejingiems ir reaguoti į patyčias, stabdyti jas.
Štai keletas veiklų, kurios padėtų pasiekti anksčiau įvardintus tikslus.
Mokykla, kuri norėtų sumažinti patyčių mastą mokykloje, turėtų sukurti patyčių mažinimo strategiją, kurioje būtų aiškiai įvardinama, kaip mokykla vertina tyčiojimąsi ir ko mokykla siekia. Strategijoje galėtų būti aprašyta:
- Aiškus patyčių apibrėžimas.
- Mokyklos tikslai, vykdant patyčių prevencines veiklas.
- Mokyklos darbuotojų požiūris į patyčias ir tai, kaip į jas reikėtų reaguoti.
- Reagavimo į patyčias gairės skirtingoms mokyklos bendruomenės grupėms.
Mokyklos strategija turi būti pristatyta mokyklos bendruomenei ir prieinama kiekvienam mokyklos bendruomenės nariui.
Įvertinimu siekiama sužinoti, kaip dažnai vaikai patiria patyčias, kokiais būdais vaikai tyčiojasi vieni iš kitų, kuriose mokyklos vietose patyčių yra daugiausiai, kokios pagalbos vaikai sulaukia iš suaugusiųjų. Tokį įvertinimą labai naudinga atlikti prieš pradedant įgyvendinti programą ir pakartotinai įvertinti situaciją praėjus tam tikram (1-2 metams) programos vykdymo laikotarpiui.
Yra pastebima tendencija, kad tyčiojamasi daugiausiai tuomet, kai sumažėja suaugusiųjų priežiūra, pvz., klasėje ar koridoriuje pertraukų metu. Suaugusiųjų, kurie stebi vaikų bendravimą ir gali sureaguoti į patyčių situaciją, buvimas mažina šio elgesio tikimybę tarp vaikų.
Mokykla turėtų įvardinti suaugusius asmenis, į kuriuos vaikai, tėvai, mokytojai tiesiogiai, telefonu ar elektroniniu paštu galėtų saugiai kreiptis, norėdami papasakoti apie jų patirtas ar stebėtas patyčias. Tai padėtų mokykloje kurti atvirumo atmosferą, kurioje visi mokyklos bendruomenės nariai gali kreiptis pagalbos ir papasakoti apie patyčias. Dar viena galimybė paskatinti vaikus ir kitus mokyklos bendruomenės narius kalbėti apie patyčias – pakabinti anonimines laiškų dėžutes, kur vaikai galėtų informuoti suaugusius apie patyčias.
Visiems mokyklos bendruomenės nariams turi būti aišku, kaip reaguoti į vykstančias patyčias. Jeigu tinkamo ir greito reagavimo į patyčias nėra, gali susidaryti įspūdis, kad toks elgesys priimtinas. Nereaguojant į patyčias yra stiprinama patyčių kultūra ir tylėjimo atmosfera mokykloje. Kiekvienas suaugęs ir mokiniai, pastebėję patyčias, galėtų jas sustabdyti, įvardindami kad toks elgesys yra nepriimtinas mokykloje.
