Patyčių prevencija bendrame žmogaus teisių apsaugos kontekste

ŽTSI direktoriaus Dainiaus Pūro pranešimas konferencijoje „Be patyčių 365”, vykusioje Vilniuje, kovo 18 dieną

Šiandien bus daug kalbama apie patyčias ir jų prevenciją. Tai labai svarbu ir labai laiku. Mano pranešimas skirtas platesniam žmogaus teisių kontekstui aptarti. Jį, tą kontekstą, reikia matyti. Jis padeda, pavyzdžiui, nepasiklysti, kaip tai dažnai atsitinka, tarp trijų medžių.

Prievarta (smurtas) turi daugybę veidų. Prievarta gali slėptis po įvairiomis kaukėmis, atrodyti visai priimtinai ir klaidinti žmones. Jei prievarta prasiskverbia į visuomenės narių santykius (šeima, mokykla, darbovietė, valdžios ir piliečių santykiai), ji persmelkia žmonių gyvenimus ir santykius taip stipriai, kad tampa nematoma arba pateisinama („nes visi taip daro“). Pamenu, kai susidomėjome Lietuvoje patyčių reiškiniu, klausinėjome vienas kito, o ar Lietuvoje jo esama, ir jei esama, tai gal nedaug, ar gal čia nieko tokio. Kadangi mano amžiaus žmonės daug metų praleido totalios prievartos visuomenėje, tai tarp mano bendraamžių nemažai rasime tokių, kurie mums pasakys, kad ten tada viskas buvo labai gerai, ir kad patyčių ar kitokios prievartos nebuvo.

Šiandien, dėka „Vaikų linijos“ lyderystės, ir dėka vaisingo bendradarbiavimo tarp valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės, Lietuva rodo pavyzdį, kad patyčių prevencija būtina, kad ji įmanoma, ir kad ji gali būti sėkminga, jei vykdoma visiems sutarus, nuosekliai, solidžiai ir atsakingai.

Tai yra viena iš gerų žinių, kuriomis noriu šiandien pasidalinti ir pasidžiaugti. Tų gerų žinių mes turime nemažai – Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje. Turiu  nemažą žmogaus teisių stebėjimo pasaulyje patirtį. 4 metus stebėjau ir vertinau kaip JT Vaiko teisių komiteto narys, kaip pasaulio valstybės įgyvendina Vaiko teisių konvenciją. Dabar jau penkti metai esu JT Specialusis pranešėjas teisei į sveikatą ir turiu gerą galimybę vertinti, kaip sekasi pasaulyje siekti taip trokštamos taikos ir visų žmonių gerovės.

Sekasi įvairiai, nelygu kokią vertinsime valstybę. Bet keletu apibendrinančių teiginių pasidalinsiu, ir tarp jų vėl bus nemažai gerų žinių. Per daugiau kaip 70 metų po Antrojo pasaulinio karo žmonija bendromis pastangomis pasiekė labai daug. Galima būtų ilgai vardinti įrodymus apie pakilusią gyvenimo kokybę, pagerėjusius sveikatos rodiklius, ir, kas labai svarbu, pasaulyje nuolat mažėjo ir iki šiol mažėja skurdo ir smurto. Vaikai, moterys, žmonės su negalia dabar yra žymiai geriau apsaugoti nuo prievartos, palyginus su ankstesniais dešimtmečiais ir šimtmečiais.

Gal kas nors nustebsite tai išgirdę. Juk taip neatrodo stebint žiniasklaidos reportažus apie teroristų išpuolius ir kitas liūdnąsias žinias. Bet mokslo žiniomis grįstos studijos vienareikšmiškai įrodo, kad ta pasaulio tvarka, kuri veikia po II pasaulinio karo, tos vertybės, kurias skelbia JT, Žmogaus teisių deklaracija, po to sekusios JT konvencijos, Europos Sąjunga ir Europos Taryba, ir žaidimo taisyklės, grįstos tomis vertybėmis – kad visa tai veikia, ir veikia gerai. Kitais žodžiais tariant, šiuolaikiniai žmogaus teisių ir laisvių principai veikia, jei nuosekliai įgyvendinami,  kaip geri vaistai, arba kaip geri skiepai, nuo žalingų reiškinių, ir visų, pirma nuo smurto.

Dar vienas  akivaizdus dėsningumas, kurį Lietuvoje turime kartoti ir kartoti. Ekonominės ir socialinės gerovės lyderiai pasaulyje yra tos valstybės, kurios labai rimtą dėmesį skiria žmogaus teisėms – ir ekonominėms, socialinėms bei kultūrinėms, ir pilietinėms bei politinėms, ir visų pirma jos be jokių demagogijų, solidžiai investuoja į visapusiškai sveiką vaikystę, pirmiausia apsaugodamos vaikus nuo bet kokio smurto. Tai dar vienas aiškus signalas vis dar abejojantiems, kokiu keliu reikia eiti.

Mes, Lietuva, turime unikalią galimybę būti šio proceso ne tik dalyviais, bet ir lyderiais, tokiais, kokiais yra Šiaurės šalys. Jos ne žodžiais, o darbais parodo, kaip reikia kurti ir puoselėti sveiką visuomenę. Pagarba kiekvieno žmogaus teisėms, nuo gimimo iki mirties, kelio užkirtimas diskriminacijai, kokiu pagrindu ji bebūtų, veiksminga smurto, visų pirma prieš vaikus ir moteris, prevencija – štai tie vaistai, arba skiepai, kurie padeda visuomenei tapti ir išlikti  sveikai.

Lietuva turbūt būtų tokia pati sveika kaip Šiaurės šalys, jei ji nebūtų patekusį į nelemtą eksperimentą, kai penkis dešimtmečius okupacinis totalitarinis režimas mus jaukino prie prievartos kultūros – iš pradžių pačiais grubiausiais smurto (teroro) būdais, o po to švelnesniais, bet ne mažiau klastingais prievartos būdais. Tokia įvairiomis dozėmis skiepyta smurto kultūra persmelkė mūsų visuomenę, nuo šeimos narių santykių iki santykių tarp valdžios institucijų ir piliečių. Dabar jau trys dešimtmečiai, kaip to eksperimento pasekmes siekiame įveikti, ir sekasi mums įvairiai. Yra viltingų ženklų – kai matuojame visuomenės narių tarpusavio santykių sveikumą – kad  pasiekėme nemažai. Palyginus su rytų kaimynais, esame tapę gerokai sveikesnė visuomenė su veikiančia, kad ir dar labai netobulai, demokratija. Tiesa, dar mums reikia daug padaryti, kad pasiektume kaimynų šiaurėje ir vakaruose visuomenės sveikumo lygį.

Daug yra dalykų, kuriais galime pasidžiaugti Lietuvoje.  Be vykstančios patyčių prevencijos, kaip sėkmės pavyzdžio, dar paminėčiau sėkmingą kovą prieš karą keliuose, o juk karas keliuose – tai dar viena smurto kultūros mums palikta pasekmė. Šie pavyzdžiai rodo, kad Lietuva gali tapti valstybe, kuri yra tokia pati sėkminga ir sveika, kaip ir Šiaurės šalys.

Šios geros žinios teikia daug vilčių. Bet turime ir nelabai gerų žinių. Vienas didelis nesusipratimas, kuris dabar stipriai jaučiamas ir pasaulyje, ir Lietuvoje, tai besitęsiantys stiprūs  išpuoliai prieš tuos “skiepus”, kuriuos minėjau – prieš visuotinius žmogaus teisių principus. Kai būnu Ženevoje ir Niujorke, su žmogaus teisėms draugiškų valstybių atstovais sprendžiame, kaip galima būtų sustabdyti šitą  nevykusią madą. Sąmokslo teorijų gausa yra vienas iš būdų  kelti paniką ir įtikinėti piliečius, kad nusistovėjusi pasaulio tvarka yra netikusi, kaip ir netikęs išradimas esą demokratija, ar Europos Sąjunga, ar Europos ir JT vertybės. Nors plačiai išplitusio populistinio nacionalizmo užkrato grėsmė yra rimta, bet matyti ir ženklų, kad demokratija, kolektyvinis saugumas, pagarba visuotiniams žmogaus teisių principams pasaulyje ir Europoje atsilaiko. Tikiuosi, kad nebus pamiršta, kas ir kodėl įvyko Europoje prieš 80 metų, ir kodėl reikėjo susitarti dėl žmogaus teisių ir laisvių kaip esminės tolesnio bendro gyvenimo sąlygos.

Grįžkime į Lietuvą. Čia mes taip pat turime susitelkti – turiu galvoje sveikas visuomenės jėgas ir brandžius politikus – ir atsilaikyti prieš masyvias dezinformacijos bangas, iš išorės ir iš vidaus, nukreiptas prieš tuos pačius pamatinius žmogaus teisių principus ir geriausias pasaulio praktikas, siekiant sveikos vaikystės ir sveikos visuomenės.

Daug kalbama apie sąmokslo teoriją, nukreiptą prieš skiepus nuo infekcinių ligų, ir kokia ta klaidinanti teorija yra žalinga. O ar nepagalvojame, kad dar daugiau grėsmių kelia sąmokslo teorijos, kurios gąsdina mūsų piliečius Europos vertybėmis, Šiaurės šalių praktikomis. Deja, nemažai piliečių, o tarp jų ir nemažai politikų neturi atsparumo šioms dezinformuojančioms žinioms. Jie savo melagingomis žiniomis grįstais pareiškimais apie grėsmes šeimoms, kurias esą reikia apginti, kad kažkas nepagrobtų jų vaikų, kursto neracionalias baimes, sukelia paniką, ir kartu pasiskelbia gelbėtojais.

Šiemet ir kitąmet (2020 metais) turime nemažai rinkimų Lietuvoje. Labai tikėtina, kad sąmokslo teorijos apie Europos vertybių tariamą žalą, Šiaurės šalių esą mums netinkančias praktikas bus dažnai naudojamos tų jėgų, kurios renkasi  trumparegišką populistinio nacionalizmo kelią. Aš tikiuosi, kad Lietuvoje yra pakankamai sveikų jėgų, kurios pajėgs susitelkti ir apginti be galo svarbias Lietuvai, jos vaikams ir šeimoms bendražmogiškas vertybes. Taip, kaip mums pavyko proveržis patyčių prevencijos ir karo keliuose prevencijos srityje, taip esminiai pokyčiai pagaliau turi įvykti visoje vaikystės ir šeimos politikoje, o ir plačiau – sveikatos, švietimo ir socialinėje politikoje.

Vaikai turi būti apsaugoti nuo bet kokio smurto visur ir, visų pirma, šeimoje. Šeimos turi gauti kokybišką pagalbą, ypač jei jose auga vaikai su  raidos  ir psichikos problemomis, ar patys tėvai turi sunkumų su tėvystės kompetencijomis. Lietuvos valstybė nėra atlikusi daugybės namų darbų, ir didele dalimi todėl, kad politikai yra linkę pataikauti toms visuomenės grupėms, kurios  priešinasi modernaus pasaulio vertybėms ir praktikoms. Tokios grupės ir tokie politikai, vieni kitus kurstydami, eskaluoja melagingas žinias ir sąmokslo teorijas, stabdo veiksmingų prevencinių paslaugų plėtrą, supriešina pagalbą šeimai su vaikų teisių apsauga ir tokiu būdu trukdo Lietuvai nutraukti smurto kultūros tradicijas. Ypač veidmainiška yra politikų parama vadinamoms tradicinėms šeimos vertybėms. Gerai žinomas pasaulyje faktas, kad šia „tradicinių šeimos vertybių“ gynimo koncepcija naudojasi autoritariniai ir totalitariniai režimai, kuriems smurtas šeimoje prieš vaiką ar moterį, kaip ir nepakanta bet kokiems „kitokiems“ ar  nepakankamai lojaliems žmonėms yra normali, paramos ir apsaugos verta kultūrinė tradicija.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nuolatinė prievartos palydovė yra bejėgystė. Jos nuolat vaikšto kartu ir viena kitą pastiprina. Todėl ir girdime   nepasitenkinimus, kad, girdi, nebeleis auklėti vaikų, o kaipgi kitaip susitvarkysi su tais vaikais, jei ne „tradicinės pedagogikos“ būdais – mušant, rėkaujant,  žeminant. Tėvai ir kiti suaugusieji griebiasi smurto dažniausiai todėl, kad jų kitaip „auklėti“ niekas nemokė, ir jie jaučiasi bejėgiai. Yra kaip yra, visada taip buvo, dar pridurtų atsidusęs tūlas tautietis. O kad visai netoli, kitame Baltijos jūros krante, senokai atsisveikinta su  smurto praktika  kaip su neveiksmingu anachronizmu, ir kad mes  privalome tą puikią patirtį perimti, tokiam tautiečiui, ypač kai jis gauna nemažas dezinformacijos dozes, dar dažnai būna sunku suvokti.

Tai ką Lietuvai rekomenduoja JT Vaiko teisių komitetas, gausios tarptautinės organizacijos, mes turime kaip valstybė daryti ne tik ir ne tiek todėl, kad įsipareigojome kaip valstybė, o visų pirma todėl, kad tų rekomendacijų vykdymas mums padėtų  pasveikti nuo gausių bėdų, kurias esame atsinešę iš slogios praeities.

Žmogaus teisių, tame tarpe vaiko kaip žmogaus teisių klausimas yra toks rimtas, kad jis iš esmės yra lemiamas sprendžiant, kokia bus tolesnė Lietuvos valstybės ir visuomenės raida. Čia nėra kokio nors trečio kelio, ir čia negali būti neutralių stebėtojų. Čia juk panašiai kaip ir su patyčioms, kai jos  vyksta mokyklose – neutraliais panorę būti  stebėtojai tampa bendrininkais ir skatina patyčių kultūrą. Taip ir platesniame kontekste – kai politikai ignoruoja pamatinių teisių ir laisvių principus ir varžo tas teises ir laisves bei pataikauja išskirtinius reikalavimus keliantiems „tradicinės šeimos gynėjams“ ar žmonių, apimtų ksenofobijos ar homofobijos, grupėms – piliečių ir visuomenės grupių nusišalinimas nuo aiškios pozicijos užėmimo jau yra tam tikra parama dozuoto smurto bei diskriminacijos  ideologijos šalininkams ir vykdytojams.

Moderniosios visuomenės sveikatos vienas iš gerai žinomų dėsnių (autorius – Geoffrey Rose) yra toks: „a large number of people exposed to a small risk may generate many more cases than a small number exposed to a high risk“. Lietuviškai paprasčiau aš pasakyčiau taip: didesnę problemą visuomenės sveikatos mastu sukelia ne aukštoje rizikos grupėje esantis (nedidelis skaičius) atvejų, o mažoje rizikos grupėje esantis labai didelis skaičius atvejų. Kitaip sakant, mes turime skaičiuoti ne tik nuo smurto žuvusius ar stipriai sužalotus vaikus ir pagal tai daryti sprendimus. Mes turime suvokti, kad ir šiandien, ir rytoj, ir poryt „ne tokį žymų smurtavimą“ (kad patektų į TV žinias ir laikraščių pirmus puslapius), pavyzdžiui, žalingą kūdikių sveikatai ir raidai toksinį stresą  patirs tūkstančiai Lietuvos vaikų, ir jų likimai bus toliau žalojami  valstybei su jos institucijomis neįsikišant. Tokia įvykių eiga, kokią mes stebime šiandien Lietuvos politikoje, gali reikšti stiprų atkrytį Lietuvos vaikystės ir šeimos politikoje, su sunkiomis pasekmėmis.

Viena yra vieningai pasipiktinti, kai 17-metė mergina randama sudeginta bagažinėje, ar  kai vaikai nužudomi įmetant juos į šulinį. Toks pasipiktinimas dar nerodo mūsų visuomenės brandos, nes jis reiškia tik tiek – kad visuomenės nuomone, vaikus deginti bagažinėje ar mėtyti į šulinį  negalima. O jei tyčiojasi ir palieka gyvus, žaloja kūną ir sielą taip, kad „nesimato“, tai viskas gerai? Mes privalome pasiekti proveržį, kad kritinė masė žmonių Lietuvoje sutartų ir pasakytų aiškiai, vieni kitiems ir valdžiai, kad bet koks smurtas, nerūšiuojant jo, yra visiškai nepriimtinas, ir kad visi valdžios sprendimai turėtų kurti aiškias paskatas visiems žmonėms nuo šiandien gyventi ir bendrauti be smurto.

Visos žmogaus teisės yra tarpusavyje stipriai susijusios. Susijusios tarpusavyje ir visos smurto apraiškos, kaip ir būdai jas įveikti. Todėl turime, kaip ekspertai, ir kaip piliečiai, žvelgti plačiau. Sunku bus tikėtis tvarios patyčių prevencijos sėkmės, jei politikų sprendimai paliks galimybę smurtui prieš vaikus tęstis šeimose bei suparalyžiuos vaikų teisių apsaugos tarnybų veiksmingą veiklą ir plėtrą. Todėl labai svarbu, kad sėkmingai vykstanti patyčių prevencija užkrėstų savo sėkme ir kitas sritis, ir kad mes vieni kitiems pasiųstume aiškia žinią – bet koks smurtas, pradedant nuo bet kokio smurto prieš vaikus, ir šeimoje, ir visur kitur – yra netoleruotinas. Mes turime padaryti viską, kad kiekvienas vaikas nuo gimimo ir per visą vaikystę būtų veiksmingai apsaugotas nuo smurto – šeimoje, mokykloje, bendruomenėje, visuomenėje. Mes turime įtikinti Lietuvos tėvus, kad šie burtųsi į šeimų organizacijas ne tam, kad būtų stabdomos gerosios praktikos, o tam, kad spaustų  Lietuvos valdžią pagaliau pradėti investuoti į modernius pagalbos  vaikams ir šeimoms būdus. Jei šiuos darbus atliksime, tik tuomet galime tikėtis tokios sveikos visuomenės ir tokios geros gyvenimo kokybės, kaip mūsų draugiškos kaimynės šiaurėje. Švedai, norvegai ar suomiai nėra už lietuvius menkesni savo tėvynės patriotai. Išmokime ir mes suderinti, kaip jie suderina, sveiką patriotizmą su bendražmogiškomis vertybėmis, pagarba kiekvieno vaiko ir kiekvieno suaugusiojo pamatinėms teisėms ir laisvėms. Ir neatiduokime teisės į „patriotų monopoliją“ toms jėgoms, kurios priešinasi, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau  sveikos Europos ir sveikų bendražmogiškų vertybių.

Vis daugiau vaikų, paauglių ir jaunimo Lietuvoje šiandien supranta, kad bet kokiam smurtui turi būti užkirstas kelias. Nemaža dalimi šitas supratimas atsirado dėka patyčių prevencijos programų vykdomų Lietuvoje. Dabar reikia padaryti viską, kad smurto prieš vaikus tradicijos ir praktikos atsisakytų suaugusieji, ir kad politikai darydami sprendimus remtųsi geriausiomis pasaulio praktikomis. Mums reikia kritinės masės piliečių ir pilietinių organizacijų, kad padėtume Lietuvai išvengti atkryčio ir artėti prie sėkmingiausių ir sveikiausių pasaulio valstybių ir visuomenių.