KAMPANIJA BE PATYČIŲ

Vaikystė – toks gyvenimo laikotarpis, kuomet sunku atskirti gerą nuo blogo. Vaikų noras išsiskirti, pritapti prie kitų, siekis būti populiariu tarp bendraamžių iššaukia nepagarbių elgesį su tais, kurie tuo metu negali apsiginti. Problema tame, jog vaikams sunku atskirti tai, kokiais poelgiais reikia didžiuotis, o kokiais gėdytis. Svarbu, jog vaikai suprastų, jog tyčiodamiesi, žemindami bei skaudindami kitus, jie elgiasi gėdingai.

Dažnai vaikai būna negailestingi vieni kitiems. Tie, kurie tyčiojasi, skaudina bei žemina kitus, norėdami parodyti savo pranašumą, iš tikrųjų yra žymiai silpnesni už tuos, kuriems tenka visa tai atlaikyti. Taip besielgiantys vaikai, bėgdami nuo savo pačių menkavertiškumo, baimių, silpnumo – bet kokia kaina stengiasi pritapti prie savo bendraamžių, manydami, jog toks elgesys atrodo „kietai“. Anksčiau ar vėliau tokie poelgiai atsimuša į sieną, vieni pagaliau supranta, jog žemindami kitus sau vietos ant žemės neišsikovos, o kiti taip ir lieka kovoti su savo silpnybėmis toliau. Svarbu – vaikus nuo pat mažens kreipti tikslinga linkme tam, kad visa susikaupusi energija būtų išlieta užsiimant tam tikra veikla, o ne skaudinant kitus, tam puikiai tinka sportas.

Tyčiojasi ir žemina kitus tas, kas pats nesijaučia saugus ir stiprus. Žemindamas kitą, jis tarsi kelia savo savivertę, bėga nuo savo paties bailumo ir menkavertiškumo jausmo. Jaučiasi menkas, silpnas, netikęs, todėl ir nori atsigriebti, skaudindamas ir tyčiodamasis iš tų, kurie nesugeba deramai apsiginti. Tai gali pasirodyti juokinga, bet manau, kad vaikams, o ir jų tėvams, reikia sugrįžti prie knygų. Prie geros literatūros. Tokios, kurioje herojus – niekada neskriaudžia silpnesnio. Atvirkščiai, stoja jo ginti.

Iš visos širdies linkiu, kad "Savaitė Be Patyčių" taptų "Gyvenimu BE PATYČIŲ". Nuodėmės pažeista mūsų žmogiškoji prigimtis aštriai ir negailestingai atsispindi vaikų ir jaunimo tarpusavio santykiuose, kupinuose noro dominuoti, puikuotis materialiomis vertybėmis ir siekti pasisekimo bei pripažinimo bet kokiomis priemonėmis. Žmogaus, kaip Dievo kūrinio, ir apskritai gyvybės vertės sumenkinimas išsigimsta įvairiausiomis patyčių, kartais kraštutinio cinizmo , nors ir labai rafinuoto, besidangstančio žmogaus teisių deklaracija, formomis. Mano giliu įsitikinimu, - tik dieviškųjų dorybių - tikėjimo, vilties ir meilės, diegimas ir puoselėjimas kasdienybėje gali padėti atstatyti pažeistą santykį su Dievu ir artimu. Ir mes, suaugusieji, turėtume pradėti nuo savęs, nes " Verba movent, exempla trahunt" lot.("Žodžiai paskatina, pavyzdžiai patraukia" - liet.) .

Agresija – silpnumo požymis. Vaikams, kurie linkę skriausti kitus, rodyčiau daug kovinių filmų su teisingais herojais. Tokiais, kurie niekada nepakelia rankos pirmi, nesivaržo apginti silpnesnį. Prisimenu puikią sceną iš animacinio šedevro „Žuviukas Nemo“. Rykliai žiūri į mažas žuvytės ir sako: „ Žuvis – ne mėsa. Žuvis – draugas“. Užtenka tai tik perfrazuoti ir kaip maldelę kartoti viešose vietose. Ten, kur mes lankomės. Sėkmė garantuota.

Labai gaila, kad iki šiol daugeliui atrodo, kad vaikai vienas kitą įžeidinėjo visada, ir tai yra priimtina vaikų bendravimo dalis, nes tai juos ugdo ir stiprina. Tačiau, vaikas, nuolat patirdamas patyčias, pradeda manyti, jog yra bejėgis pakeisti situaciją, todėl nuleidžia rankas, nesiima jokių veiksmų, nesigina. Patyčios mokyklose neturėtų būti vien vaikų problema. Apie tai, kad vaikui negera, ir dėl ko taip atsitiko – būtinai turi žinoti ir suaugę. Vaikas neturi bijoti, kad pasisakęs mokytojui arba tėvams, bus apkaltintas ir apvadintas „skundiku“. Suaugęs žmogus, patekęs į autoįvykį, patyręs vagystę, apiplėšimą, arba kai buvo sumuštas – nebando tyliai su tuo susitaikyti, arba su skriaudėju kovoti savo jėgomis. Vaikai irgi turi turėti galimybę to nesigėdydami pasakyti apie tai, kad buvo ar yra skriaudžiami.

Mano manymu negalima kalbėti apie patyčias kaip apie reiškinį, paplitusį tarp vaikų. Taip patyčioms tarsi uždedama "vaikiškos" problemos etiketė. Iš tiesų gali susidaryti įspūdis, jog tyčiotis iš kitų netinka tik vaikams. Lygiai kaip ir rūkyti ar gerti alkoholį. O kai užaugsi - galėsi daryti viską, ką panorėsi. Visų pirma, patyčios - labai rimta mūsų visuomenės problema, suaugusių žmonių problema. O kodėl norisi skaudinti, žeminti kitą? Kaip ir sužeistas žvėris būna piktas ir pavojingas, taip ir žmogus, kuriam skauda, kuris kažko negali, stengiasi kąsti kitam, tarsi manytų, jog nuo to pasijus geriau. Turbūt tiesiog turėtume labiau rūpintis vieni kitais, dalintis tuo, ką turime, bendradarbiauti, džiaugtis vieni kitais. Ir dar labai svarbu negalvoti, kad patyčios vyksta ten, kažkur, kur manęs nėra. Aš gerbiu tave, tu - kitą ir taip toliau. O kaip kitaip?

Pamačiusi patyčių Lietuvoje statistinius duomenis pašiurpau. Maniau, kad tai praeitis, labiau manosios mokyklos problema, nei šiandieninės. Puikiai prisimenu, ką reiškė mokykloje būti strazdanotam, lėtesniam ar „ryžam“. Sunku paaiškinti, kodėl vieni tyčiojasi, o kiti, leidžia tai daryti. Ir vieniems, ir kitiems reikia pagalbos. O pradėti, matyt, reikia nuo šeimos, nuo santykių tarp suaugusiųjų ir nuo jų elgesio su vaikais.

Vaikai tyčiojasi, skaudina, žemina kitus, nes jie taip daryti išmoksta iš suaugusiųjų (pavyzdžiui, per Lietuvos televizijų laidas). Po to įprantama taip elgtis ir net galvoti, kad tai normalus elgesys. Jei nesityčiotų iš kitų suaugusieji tai ir vaikai nebesityčiotų. Arba atvirkščiai – jei vaikai nustotų tyčiotis vieni iš kitų, tai nustotų palaipsniui ir suaugusieji, juo labiau, kad po kurio laiko vaikai ir taps tais suaugusiais Jei vaikų tarpe patyčių ženkliai sumažėtų, suaugusieji susigėstų ir taip pat pradėtų kitaip tarpusavyje bendrauti.

Gal kam bus keista, bet retsykiais prisimenu, na gal ir nebe taip skausmingai, kai vyresnėje klasėje besimokantis berniukas, kuomet išdrįsau jam dėl kažko paprieštarauti, labai trumpai apibūdino mano vietą pasaulyje - ,,O tu, stora, tylėk!“. Ir jam pavyko. Užsičiaupiau pamiršusi dėl ko buvau išsižiojusi, o vėliau, tai yra daugybę metų negalėjau atsikratyti komplekso, kad esu per stora ir nepatraukli, nors tai, sprendžiant iš nuotraukų, buvo netiesa. Štai taip, greitai ir grubiai diskusijos buvo baigtos, o aš ne iškart susigaudžiau, kad neturėčiau taip lengvai pasiduoti ir leistis žeminama. Man regis, mūsų vaikai taip elgsis tol, kol mes patys, vaikystėje patyrę pažeminimą tiek iš bendraamžių, tiek tėvų ar mokytojų, subręsime kitokiam požiūriui į pasaulį ir neperduosime jiems to kaip vienintelio galimo savo viršenybės įrodymo būdo. Ar mes pajėgūs keistis? O gal jau atėjo vaikų karta, kuri sugebės tai padaryti? Norėčiau gyventi tokiame pasaulyje.

Pirmiausia patyčias vaikai pamato suaugusiųjų pasaulyje - televizijoje, žiniasklaidoje, Seime ir kitose viešose vietose. O tada ir apsinuodija. Nėra geresnio recepto už meilę. Bet jos išmokti nelengva. Dažniausiai išmoko bėda, rečiau - sąmoningas apsisprendimas nekenkti, mylėti žmones tokius, kokie jie yra. O jau padėti – tai aukštasis pilotažas. Visų prima turėtume bandyti išmokti džiaugtis savimi ir pasitikėti. Nėr viskas taip blogai, kaip mums kažkas susapnavo. P.S. Jo Šventenybė Dalai Lama sako, kad laimė yra tada, kai nori to, ką ir turi.

Pagarbų požiūrį į bendraamžius vaikai išugdo jausdami pagarbius santykius šeimoje. Jie turi justi, kad su jais tariamasi, konsultuojamasi ir atsižvelgiama į jų nuomonę. Tik pasitikėdami atžalomis ir suteikdami jiems saviraiškos laisvę galime ugdyti ateities lyderius. Tapdami lyderiais jie kitus žmones burs aplink save ir apjungs jų gebėjimus ir stiprybes, o ne bandys siekti pripažinimo žemindami ir nepagarbiai elgdamiesi su aplinkiniais.

Lietuvoje patyčios yra tarsi norma, visuomenėje vis dar kalbame apie patyčias kaip apie kažką, kas mus sustiprina ar užgrūdina, nors tai visiška netiesa. Vaikai, iš kurių yra tyčiojamasi, netampa atsparesni, stipresni ir t.t. Patyčios žaloja, skaudina, pakerpa sparnus ir po to gali reikėti daugybės energijos, pastangų ir laiko, kad vėl atsirastų pasitikėjimas savimi ir tikėjimas pasauliu.

Atsimenu, kaip mokykloje mane vadindavo meška, nes niekada nebuvau liesa... Tokie dalykai užkurdavo manyje tikrą užsispyrimo ugnį: „Palaukite ir aš jums parodysiu!“. Ir pati kartais paerzindavau kitus. Džiaugiuos, kad greitai supratau – viskas grįžta, jei kitam suteiki skausmo, anksčiau ar vėliau jis tau sugrįš.

Jei nebūčiau patyrusi patyčių, šiandien būčiau pasiekusi daugiau. Man nereiktų kiekviename žingsnyje savimi abejoti, kiekvieną kartą, išgirdus kažką neigiamo savo pusėn, kvestionuoti: „Pala, tai gal tikrai aš esu kvaiša?“ Aš drąsiau rizikuočiau, imčiausi naujų veiklų – dabar aš imuosi, bet man tai kainuoja labai dideles pastangas. Aš jaučiu, kad manyje vis dar tupi tas mažas vaikas, kurio nepakankamai mylėjo, nepakankamai suprato. Jis girdėjo ne tuos žodžius, kuriuos turėjo išgirsti...

Vaikystėje apie patiriamas patyčias niekam nieko nepasakojau, nes būti auka atrodė gėda. Tačiau dabar labai kviečiu vaikus papasakoti apie tai tėvams ar kitiems suaugusiesiems, kuriais jie pasitiki. Patyčios yra rimta problema ir apie tai reikia kalbėti.

Jei iš mokyklos parėjęs vaikas papasakoja, kad kažkas nutiko, tėvai neturėtų galvoti: „Ai, čia nieko tokio, rytoj bus kitaip, gal palaukim savaitę“. Reikia iš karto išsiaiškinti, kas nutiko, ir pasakyti, kad mes to netoleruosime.

Jei tu įsitvirtinsi tuo, kad kažkam kalsi „į dūdą“, dar nereiškia, kad tu iš tikrųjų patirsi gerą jausmą. Tu nieko nepatirsi. O jei tu užsistosi tą, kurį kažkas ką tik primušė, jausmas viduje bus tikrai labai geras ir kitoks. Kai žmogus tyčiojasi iš kito, jis nieko nesukuria – tik „sušaršalina“ orą, visi būna pažeminti – tas, kuris tyčiojasi, irgi nieko negauna.

Iš savo patirties pastebėjau, kad dažnai tie vaikai, kurie smurtauja, patys yra traumuoti, patiria daug smurto namuose ir galvoja, kad tai yra normalu, kad tai yra būdas parodyti, kad jie yra „kieti“. Tačiau iš tikrųjų jie labai pažeidžiami ir dažnai nesupranta, kodėl taip elgiasi.

Jei suaugusieji pamato patyčias, tai visada turi būti keliama į viešumą ir tiesiog kalbamasi. Nereiškia, kad turi rėkti ant sūnaus ar dukros, kuri tyčiojasi – tiesiog turi įvykti normalus pokalbis, bandant paaiškinti senas, gerai žmonijai žinomas tiesas: nesielk su kitais taip, kaip nenori, kad su tavimi elgtųsi.

Iki mokyklos viską mačiau šviesiomis spalvomis, tačiau pirmą kartą patyręs patyčias, savo pasaulėžiūrą ir meilę žmonėms teko greitai paslėpti po puolimo skydu. Pyktis, kylantis iš nusivylimo žmonėmis, kuriems nepadarei nieko blogo, vis augo, kol vieną dieną supratau, kad mano skriaudėjai yra daug nelaimingesni už mane.

Vaikystėje patyčios buvo toks natūralus dalykas, kad neatrodė, kad gali kažkam apie tai pasakoti. Tik vėliau, kai pamatai kitokį bendravimą tarp žmonių, supranti, kad patyčių gali ir nebūti. Todėl labai svarbu papasakoti, jei kažkas iš tavęs tyčiojasi arba matai, kaip tyčiojasi iš kito.

Svarbiausia yra pagarba. Jeigu aš gerbiu jus, tai, ką jūs čia darote, aš netrukdau jūsų darbui. Jei gerbiu pats save – neleidžiu sau apsileisti ir būti nusmurgėliu. Jeigu aš gerbiu savo klasiokus, aš niekada iš jų nesityčiosiu. Kam tai daryti?